Brangûs bièiuliai!

Daþnai mintimis gráþtu prie Pasaulio jaunimo dienos Sidnëjuje 2008 metais. Ten iðgyvenome didelæ tikëjimo ðventæ, kurios metu galingai veikë Dievo Dvasia, kurdama artimà bendrystæ tarp dalyviø, susirinkusiø ið viso pasaulio. Tas sambûris, kaip ir ankstesnieji, subrandino gausiø vaisiø daugelio jaunuoliø ir visos Baþnyèios gyvenime. Dabar mûsø þvilgsnis krypsta á artimiausià Pasaulio jaunimo dienà 2011 m. rugpjûtá Madride. 1989-aisiais, likus keliems mënesiams iki Berlyno sienos griuvimo, ði jaunimo piligriminë kelionë buvo stabtelëjusi Ispanijoje, Santjago de Komposteloje. Dabar, kai visai Europai labai reikia ið naujo atrasti savo krikðèioniðkàsias ðaknis, mûsø susitikimas tema: „Bûkite Kristuje ásiðaknijæ ir ant jo statykitës, tvirtëkite tikëjimu“ (plg. Kol 2, 7) ávyks Madride. Kvieèiu jus dalyvauti ðiame Baþnyèiai Europoje ir visuotinei Baþnyèiai tokiame svarbiame renginyje. Norëèiau, kad visi jaunuoliai: ir besidalijantys tikëjimu á Jëzø Kristø, ir svyruojantys, abejojantys ar netikintys á Já, gyvai patirtø tai, kas galëtø bûti lemtinga jø gyvenime, – prisikëlusá ir gyvà Vieðpatá Jëzø ir jo meilæ kiekvienam ið mûsø.

1. Prie jûsø didþiausiø lûkesèiø versmës

Kiekvienoje epochoje, áskaitant mûsø, daugybë jaunuoliø giliai trokðta tiesos ir solidarumo paþenklintø asmeniniø santykiø. Daugelis puoselëja lûkesèius megzti autentiðkus draugystës ryðius, paþinti tikràjà meilæ, sukurti neiðardomà ðeimà, siekti asmeninio stabilumo ir tikrojo saugumo, tai yra to, kas gali laiduoti giedrà ir laimingà ateitá. Prisimindamas savo jaunystæ, suprantu, kad stabilumas ir saugumas nëra klausimai, labiausiai rûpintys jaunuoliams. Þinoma, svarbu turëti darbà ir per tai tvirtà pagrindà po kojomis, taèiau jûsø jaunystës metai sykiu yra ir laikas, kai ið gyvenimo stengiatës iðgauti daugiausia. Mintimis gráþdamas á tà laikà, pirmiausia pamenu, kad mes nenorëjome pasiduoti normaliam burþuaziniam gyvenimui. Troðkome atrasti tai, kas didinga, nauja. Troðkome atrasti gyvenimà, visà jo didybæ ir groþá. Nacionalsocialistø diktatûros ir karo metais buvome dominuojanèios galios, taip sakant, „uþdaryti“. Taigi troðkome iðtrûkti á laisvæ, kad mums atsivertø þmogaus galimybiø pilnatvë. Manau, kad tam tikru mastu tas postûmis iðsiverþti ið to, kas áprasta, bûdingas kiekvienai kartai. Bûti jaunam ið dalies reiðkia trokðti kaþko, kas pranoksta kasdiená gyvenimà ir saugø darbà, ilgëtis to, kas ið tikro didu. Ar tai tiesiog tuðèia svajonë, iðblëstanti, kai tampame suaugæ? Ne, þmogus tikrai sukurtas tam, kas didu, sukurtas begalybei. Nieko kito nepakaks. Šventasis Augustinas buvo teisus: „mûsø ðirdis nenurims, kol nesuras atilsio Tavyje“. Didingesnio gyvenimo troðkimas rodo, kad esame sukurti to, kurio „áspaudà“ neðiojamës. Dievas yra gyvenimas, ir ðtai todël kiekvienas kûrinys siekia gyventi; þmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslà, nepakartojamu ir ypatingu bûdu siekia meilës, dþiaugsmo ir ramybës. Tada nesunku suprasti, kaip kvaila manyti, kad tik paðalinus Dievà þmogus galës tikrai gyventi! Dievas yra gyvybës versmë; já panaikinti reikðtø atskirti save nuo tos versmës ir neiðvengiamai atsisakyti pilnatvës ir dþiaugsmo: „Kûrinys be Kûrëjo pranyksta“ (Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 36). Kai kuriose pasaulio dalyse, ypaè Vakaruose, ðiandienë kultûra linksta atmesti Dievà ir tikëjimà laikyti grynai privaèiu dalyku, neturinèiu jokios reikðmës visuomenës gyvenimui. Net jei visos visuomenæ pagrindþianèios vertybës kyla ið Evangelijos – kaip antai, asmens kilnumo, solidarumo, darbo ir ðeimos jausmas, – regime savotiðkà „Dievo uþtemimà“, tam tikrà amnezijà, kuri, nors ir nëra tiesioginis krikðèionybës atmetimas, vis dëlto yra mûsø tikëjimo lobio paneigimas, galintis sugriauti mûsø giliausiàjà tapatybæ.

Dël ðios prieþasties, brangûs bièiuliai, kvieèiu jus intensyviau þengti tikëjimo á Dievà, mûsø Vieðpaties Jëzaus Kristaus Tëvà, keliu. Esate visuomenës ir Baþnyèios ateitis! Laiðke kolosieèiams apaðtalas Paulius raðo, kad gyvybiðkai svarbu turëti ðaknis, tvirtà pagrindà! Tai ypaè galioja ðiandien, kai daugelis neturi tvirtø atsparos taðkø savo gyvenimui statydinti ir todël jauèiasi ið pagrindø nesaugûs. Paplitæs reliatyvizmas, teigiantis, jog viskas lygiavertiðka ir neegzistuoja jokia tiesa, joks absoliutus atsparos taðkas, gimdo ne tikràjà laisvæ, bet nestabilumà, sumaiðtá ir taikstymàsi prie akimirkos madø. Kaip jaunam augalui reikia tvirto ramsèio, kol jis suleis gilias ðaknis ir pasidarys tvirtas, vaisiø neðti gebantis medis, lygiai taip ir jûs, jaunuoliai, turite teisæ gauti ið ankstesniø kartø patvariø atsparos taðkø, padedanèiø pasirinkti ir statydinti savo gyvenimà.

2. Bûkite ásiðaknijæ Kristuje ir ant jo statykitës

Norëdamas iðryðkinti tikëjimo svarbà tikinèiøjø gyvenime, norëèiau apmàstyti su jumis kiekvienà ið sàvokø ðventojo Pauliaus pasakyme: „Bûkite Kristuje ásiðaknijæ ir ant jo statykitës, tvirtëkite tikëjimu“ (plg. Kol 2, 7). Èia galime iðskirti tris ávaizdþius: „ásiðaknijæ“ primena medá ir já maitinanèias ðaknis; „statykitës“ susijæs su namo statyba; „tvirtëkite“ þymi fiziná ar moraliná augimà. Šie ávaizdþiai labai iðkalbingi. Prieð imdamasis juos komentuoti, norëèiau atkreipti dëmesá, kad visos trys sàvokos originalo tekste yra neveikiamosios rûðies. Tai reiðkia, jog bûtent pats Kristus imasi iniciatyvos áðaknydinti, statyti ir tvirtinti tikintájá.

Pirmasis ávaizdis yra medþio, tvirtai suleidusio á dirvà savo ðaknis, kurios já laiko staèià ir maitina. Be tø ðaknø jis bûtø nupûstas vëjo ir þûtø. O kokios yra mûsø ðaknys? Paprastai labai svarbûs mûsø asmeninës tapatybës elementai yra mûsø tëvai, ðeimos ir ðalies kultûra. Taèiau Biblija atskleidþia dar vienà. Pranaðas Jeremijas raðo: „Laimingas þmogus, kuris Vieðpaèiu pasitiki, kurio viltis yra tik Vieðpats. Toks þmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidþiantis savo ðaknis srovës link, – nebijo kaitros, kai ji uþeina, jo lapai nuolat þaliuoja, sausros metø nepabûgsta, vaisiø duoti nenustoja“ (Jer 17, 7–8). Pranaðui leisti ðaknis reiðkia pasitikëti Dievu. Ið jo gauname gyvybæ; be Jo neástengtume tikrai gyventi. „Dievas mums suteikë amþinàjá gyvenimà, ir tas gyvenimas yra jo Sûnuje“ (1 Jn 5, 11). Pats Jëzus sako mums, kad jis yra mûsø gyvenimas (plg. Jn 14, 6). Todël krikðèioniðkasis tikëjimas yra ne tik tikëjimas, kad tam tikri dalykai yra tiesa, bet pirmiausia asmeninis santykis su Jëzumi Kristumi, visai mûsø egzistencijai naujos dinamikos suteikiantis susitikimas su Dievo Sûnumi. Uþmezgus asmeniná santyká su juo, Kristus atskleidþia mums mûsø tikràjà tapatybæ ir, draugaujant su juo, mûsø gyvenimas auga ir visapusiðkai iðsiskleidþia. Jaunystëje bûna akimirka, kai kiekvienas paklausiame: kokià prasmæ turi mano gyvenimas? Koká tikslà ir kokià kryptá turëèiau jam suteikti? Tai pamatinis etapas, kurá laikà galintis neduoti ramybës dvasiai. Iðkyla klausimas, kokio darbo imtis, kokius socialinius santykius kurti, kokius jausmus plëtoti... Šiame kontekste vël prisimenu savo jaunystæ. Kaþkaip gana anksti suvokiau, jog Vieðpats pageidauja, kad tapèiau kunigu. Paskui vëliau, po karo, kai to tikslo siekiau studijuodamas seminarijoje ir universitete, vël turëjau tuo ásitikinti. Turëjau savæs paklausti: ar tai tikrai mano kelias? Ar tikrai tokia yra Dievo valia mano atþvilgiu? Ar gebësiu iðlikti iðtikimas jam ir ligi galo atiduoti save jo tarnybai? Toks apsisprendimas bûna ir gana kankinantis. Kitaip ir negali bûti. Bet paskui randasi ir tikrumas: tai teisingas sprendimas! Taip, Vieðpats trokðta manæs ir suteiks man jëgø. Jei jo klausysiuos ir su juo vaikðèiosiu, tikrai tapsiu savimi paèiu. Svarbu ágyvendinti ne savo troðkimus, bet jo valià. Taip mano gyvenimas taps autentiðkas.

Kaip ðaknys laiko medá tvirtai áðaknydintà dirvoje, lygiai taip namo pamatai suteikia jam ilgalaikio tvarumo. Per tikëjimà statomës ant Kristaus (plg. Kol 2, 7), kaip namas statomas ant pamatø. Šventojoje istorijoje daug pavyzdþiø ðventøjø, staèiusiø savo gyvenimà ant Dievo þodþio. Pirmasis yra Abraomas. Jis, mûsø tikëjimo tëvas, paragintas palikti tëvø namus ir leistis á neþinomà kraðtà, pakluso Dievui. „Abraomas patikëjo Dievu, ir tai jam buvo áskaityta teisumu“ (Jok 2, 23). Statytis ant Kristaus reiðkia teigiamai atsiliepti á Dievo kvietimà, pasitikint juo ir ágyvendinant jo þodá. Pats Jëzus áspëjo savo mokinius: „Kam vadinate mane: ‘Vieðpatie, Vieðpatie’, o nedarote, kà sakau?!“ (Lk 6, 46). O toliau pridûrë statomo namo ávaizdá: „Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano þodþiø ir juos vykdo, – að jums parodysiu, á kà jis panaðus. Jis panaðus á namà statantá þmogø, kuris giliai iðkasë þemæ ir padëjo pamatus ant uolos. Uþëjus potvyniui, srovë atsimuðë á tà namà, bet neástengë jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas“ (Lk 6, 47–48).

Brangûs bièiuliai, statykite savo namà ant uolos, kaip þmogus, kuris „giliai iðkasë þemæ“. Kasdien stenkitës laikytis Kristaus þodþio. Klausykitës jo kaip tikro draugo, su kuriuo gali pasidalyti savo gyvenimo keliu. Turëdami já prie ðono, gebësite dràsiai ir viltingai sutikti sunkumus ir problemas, taip pat nusivylimus ir nesëkmes. Jums nuolatos siûlomi lengvesni pasirinkimai, bet patys þinote, kad jie galiausiai yra apgaulingi ir neatneð jums giedrumo ir dþiaugsmo. Tiktai Dievo þodis rodo autentiðkà gyvenimà, tik perduotasis tikëjimas yra kelià apðvieèianti ðviesa. Dëkingai priimkite ðià dvasinæ dovanà, gautà ið savo ðeimø, ir ásipareigokite atsakingai atsiliepti á Dievo paðaukimà, augdami tikëjimu. Netikëkite tais, kurie sako, kad kitø nereikia gyvenimui statyti! Prieðingai, atsiremkite á jums brangiø þmoniø tikëjimà, Baþnyèios tikëjimà ir dëkokite Vieðpaèiui, kad já gavote ir juo persiëmëte!

3. Tvirtëkite tikëjimu

„Bûkite Kristuje ásiðaknijæ ir ant jo statykitës, tvirtëkite tikëjimu“ (plg. Kol 2, 7). Laiðkà, ið kurio paimti ðie þodþiai, ðventasis Paulius paraðë atsakydamas á apibrëþtà Koloso miesto krikðèioniø poreiká. Tai bendruomenei grësmæ këlë tam tikrø kultûriniø ano meto tendencijø, nugræþianèiø tikinèiuosius nuo Evangelijos, átaka. Mûsø paèiø kultûrinis kontekstas, brangûs jaunuoliai, daug kuo panaðus á anuometinæ kolosieèiø aplinkà. Juk egzistuoja stipri laicistinës minties srovë, siekianti iðstumti Dievà á þmoniø ir visuomenës gyvenimo pakraðtá, siûlydama ir mëgindama kurti „rojø“ be Jo. Taèiau patirtis moko, kad pasaulis be Dievo tampa „pragaru“: kupinu savanaudiðkumo, suirusiø ðeimø, individø ir tautø tarpusavio neapykantos, labai stokojanèiu meilës, dþiaugsmo ir vilties. Ir prieðingai, kur individai ir tautos priima Dievo buvimà, garbina já tiesoje ir klausosi jo balso, ten statydinama meilës civilizacija, kurioje gerbiamas kiekvieno kilnumas ir auga bendrystë bei visi jos vaisiai. Vis dëlto kai kurie krikðèionys leidþiasi suvedþiojami laicistinës minties ar patraukiami religiniø sroviø, nutolinanèiø nuo tikëjimo á Jëzø Kristø. Kiti, nors ir nepasidavë toms vilionës, leido savo tikëjimui atvësti, o tai neiðvengiamai turëjo neigiamø padariniø jø moraliniam gyvenimui.

Broliams, uþsikrëtusiems Evangelijai svetimomis idëjomis, apaðtalas priminë mirusio ir prisikëlusio Kristaus galià. Šis slëpinys yra mûsø gyvenimo pamatas ir krikðèioniðkojo tikëjimo ðerdis. Visos tai ignoruojanèios ir „kvailyste“ (1 Kor 1, 23) laikanèios filosofijos parodo savo ribotumà þmogaus ðirdyje tûnanèiø didþiøjø klausimø atþvilgiu. Kaip Petro ápëdinis, trokðtu sutvirtinti jûsø tikëjimà (plg. Lk 22, 23). Tvirtai tikime, jog Jëzus Kristus paaukojo save ant kryþiaus, kad dovanotø mums savo meilæ; savo kanèia jis prisiëmë mûsø kanèias, mûsø nuodëmes, gavo mums atleidimà ir sutaikino su Dievu Tëvu, atverdamas kelià á amþinàjá gyvenimà. Taip buvome iðlaisvinti ið to, kas labiausiai apsunkina mûsø gyvenimà: ið nuodëmës vergijos. Dabar galime mylëti visus, net savo prieðus, ir ta meile dalytis su vargingesniais ir sunkumus iðgyvenanèiais broliais.

Brangûs bièiuliai, kryþius neretai baugina, nes atrodo neigia gyvenimà. Ið tiesø yra prieðingai! Tai Dievo „taip“ þmogui, aukðèiausia jo meilës iðraiðka ir versmë, ið kurios trykðta amþinasis gyvenimas. Juk bûtent ið Jëzaus Širdies, perdurtos ant kryþiaus, iðtryðko tas dieviðkasis gyvenimas, visados prieinamas tiems, kurie pakelia akis á Nukryþiuotàjá. Galiu jus tik pakviesti priimti Jëzaus kryþiø, Dievo meilës þenklà, kaip naujo gyvenimo ðaltiná. Be ið numirusiø prisikëlusio Jëzaus negali bûti jokio iðgelbëjimo! Jis vienintelis gali iðlaisvinti pasaulá ið blogio ir leisti augti mûsø visø trokðtamai teisingumo, taikos ir meilës Karalystei.

4. Tikëti á Jëzø Kristø jo nematant

Evangelijoje apraðyta apaðtalo Tomo tikëjimo patirtis, kaip jis priëmë kryþiaus slëpiná ir Kristaus prisikëlimà. Tomas buvo vienas ið dvylikos apaðtalø; sekë paskui Jëzø; tiesiogiai matë jo atliekamus iðgydymus ir stebuklus; klausësi jo þodþiø; iðgyveno sumaiðtá jam mirus. Tà vakarà, kai Vieðpats pasirodë mokiniams, Tomo nebuvo, o kai jam buvo pasakyta, kad Jëzus gyvas ir pasirodë, jis pareiðkë: „Jeigu að nepamatysiu jo rankose viniø dûrio ir neáleisiu pirðto á viniø vietà, ir jeigu ranka nepaliesiu jo ðono – netikësiu“ (Jn 20, 25).

Mes irgi trokðtame galëti regëti Jëzø, su juo kalbëtis ir galingiau pajusti jo buvimà. Daugeliui þmoniø ðiandien tapo sunku prisiartinti prie Jëzaus. Yra tiek daug Jëzaus paveikslø, pretenduojanèiø bûti moksliniais ir atitraukianèiø nuo jo asmens didybës ir nepakartojamumo. Štai kodël po daugelio studijø bei apmàstymø metø subrandinau mintá perteikti ðá tà ið savo asmeninio susitikimo su Jëzumi knygos pavidalu, taip tarsi padëdamas kitiems iðvysti, iðgirsti, palytëti Vieðpatá, kuriame Dievas atëjo susitikti su mumis, kad mes já paþintume. Juk pats Jëzus, vël pasirodæs mokiniams po aðtuoniø dienø, Tomui pasakë: „Áleisk èia pirðtà ir apþiûrëk mano rankas. Pakelk rankà ir paliesk mano ðonà; jau nebebûk netikintis – bûk tikintis“ (Jn 20, 27). Mes irgi galime apèiuopiamai palytëti Jëzø, taip sakant, iðtiesti rankà á jo kanèios þenklus, jo meilës þenklus – á sakramentus, kuriais jis ypaè priartëja prie mûsø, dovanoja mums save. Brangûs jaunuoliai, iðmokite pamatyti Jëzø, susitikti su Jëzumi Eucharistijoje, kur jis yra èia ir dabar bei artimas mums, kad taptø mums kelionës maistu; Atgailos sakramente, kur Vieðpats parodo savo gailestingumà visada siûlydamas atleidimà. Atpaþinkite Jëzø ir tarnaukite jam, esanèiam vargðuose, ligoniuose, sunkumø kamuojamuose ir pagalbos praðanèiuose broliuose.

Tikëdami uþmegzkite ir puoselëkite asmeniná dialogà su Jëzumi Kristumi. Geriau paþinkite já skaitydami evangelijas ir Katalikø Baþnyèios katekizmà, kalbëkitës su juo malda ir juo pasitikëkite: jis niekada neiðduos! „Tikëjimas pirmiausia yra asmeniðkas þmogaus ryðys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikðtai tiesai“ (Katalikø Baþnyèios katekizmas, 150). Taip jûsø tikëjimas subræs, sutvirtës ir nesirems vien religiniu jausmu ar miglotais vaikystëje iðmoktø katekizmo tiesø prisiminimais. Tada paþinsite Dievà ir su juo autentiðkai gyvensite, lygiai kaip apaðtalas Tomas, kuris savo tikëjimà á Jëzø parodë tvirtai pareikðdamas: „Mano Vieðpats ir mano Dievas!“

5. Liudyti palaikomiems Baþnyèios tikëjimo

Tà akimirkà Jëzus suðuko Tomui: „Tu átikëjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematæ!“ (Jn 20, 29). Jis galvoje turëjo Baþnyèios, besiremianèios tiesioginiø liudytojø – apaðtalø tikëjimu, kelià. Dabar tampa aiðku, kad mûsø asmeninis tikëjimas á Kristø, gimæs ið dialogo su juo, susijæs su Baþnyèios tikëjimu: esame ne izoliuoti individualûs tikintieji, bet per Krikðtà ðios didelës ðeimos nariai, ir bûtent Baþnyèios iðpaþástamas tikëjimas stiprina mûsø asmeniná tikëjimà. Tikëjimo iðpaþinimas, kurá skelbiame per sekmadienio Miðias, sergsti mus nuo pavojaus átikëti kitoká negu Kristaus apreikðtà Dievà: „Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didþiojoje tikinèiøjø grandinëje. Að negaliu tikëti, jei manæs neremia kitø tikëjimas, o savo tikëjimu palaikau jø tikëjimà“ (Katalikø Baþnyèios katekizmas, 166). Visada dëkokime Vieðpaèiui uþ Baþnyèios dovanà, nes Baþnyèia padeda mums saugiai augti tikëjimu, dovanojanèiu tikrà gyvenimà (plg. Jn 20, 31).

Baþnyèios istorijoje ðventieji ir kankiniai ið Kristaus ðlovingojo kryþiaus nuolatos sëmësi jëgø, kad iðliktø iðtikimi Dievui net netekdami gyvybës, tikëjime atrasdavo jëgø áveikti savo silpnybes ir nugalëti visas bëdas. Juk ið tiesø, pasak apaðtalo Jono, „o kas gi nugali pasaulá, jei ne tas, kuris tiki, kad Jëzus yra Dievo Sûnus?“ (1 Jn 5, 5). Pergalë, kylanti ið tikëjimo, yra meilës pergalë. Daugybë krikðèioniø gyvai liudijo ir tebeliudija meile besireiðkianèio tikëjimo galià, siekdami taikos, skatindami teisingumà, statydindami þmoniðkesná pasaulá, – pasaulá, atitinkantá Dievo planà. Ávairiose socialinio gyvenimo srityse jie kompetentingai ir profesionaliai veiksmingai prisideda prie visø gerovës. Ið tikëjimo kylanti meilë paskatino juos konkreèiai liudyti darbais ir þodþiais: Kristus nëra tik mums patiems skirtas gëris, jis – brangus lobis, kuriuo privalu dalytis su kitais. Mûsø globalizacijos amþiuje visame pasaulyje liudykite krikðèioniðkàjà viltá – juk tiek daug þmoniø iðtroðkæ laukia tos vilties! Stovëdamas prie savo draugo Lozoriaus, mirusio prieð keturias dienas, kapo, Jëzus, prieð sugràþindamas já gyveniman, sako Lozoriaus seseriai Mortai: „Jei tikësi, pamatysi Dievo ðlovæ“ (plg. Jn 11, 40). Jei tikësite ir gebësite kasdien gyventi tikëjimu bei já liudyti, ir jûs tapsite árankiais, padedanèiais kitiems jaunuoliams atrasti gyvenimo, gimusio ið susitikimo su Kristumi, prasmæ ir dþiaugsmà!

6. Pakeliui á Pasaulio jaunimo dienà Madride

Brangûs bièiuliai, dar kartà jus kvieèiu atvykti á Pasaulio jaunimo dienà, kuri vyks Madride. Kupinas didelio dþiaugsmo, kiekvieno jûsø asmeniðkai laukiu: Kristus trokðta sutvirtinti jûsø tikëjimà per Baþnyèià. Apsispræsti átikëti á Kristø ir juo sekti nëra lengva; tam trukdo mûsø asmeninë neiðtikimybë ir daugybë balsø, nukreipianèiø mus rinktis lengvesnius kelius. Nepraraskite dràsos, veikiau ieðkokite krikðèioniø bendruomenës, Baþnyèios paramos! Susitikimui Madride intensyviai ruoðkitës ðiais metais kartu su vyskupais, kunigais ir jaunimo pastoracijos vadovais vyskupijose, parapijos bendruomenëse, sàjungose ir sàjûdþiuose. Mûsø susitikimo kokybë pirmiausia priklausys nuo dvasinio pasirengimo, maldos, bendro ásiklausymo á Dievo þodá ir abipusës paramos.

Brangûs jaunuoliai, Baþnyèia deda á jus savo viltis! Jai reikia jûsø gyvo tikëjimo, kûrybingos meilës ir vilties kupino dinamiðkumo. Jûsø buvimas Baþnyèià atnaujina, atjaunina, suteikia jai naujos energijos. Štai kodël Pasaulio jaunimo dienos yra malonë ne tik jums, bet ir visai Dievo tautai. Baþnyèia Ispanijoje veikliai rengiasi jus priimti ir kartu iðgyventi dþiugià tikëjimo patirtá. Dëkoju vyskupijoms, parapijoms, ðventovëms, paðvæstojo gyvenimo bendruomenëms, baþnytinëms organizacijoms ir sàjûdþiams, visiems dosniai prisidedantiems prie ðio ávykio rengimo. Mergelë Marija telydi jus ðiame pasirengimo kelyje. Angelui apreiðkus, ji kupina tikëjimo priëmë Dievo þodá, kupina tikëjimo pritarë Dievo darbui joje. Iðtardama savo fiat, savo „taip“, ji gavo begalinës meilës dovanà, paskatinusià jà visà save dovanoti Dievui. Teuþtaria ji kiekvienà ið jûsø, kad per ateinanèià Pasaulio jaunimo dienà paaugtø jûsø tikëjimas ir meilë. Noriu patikinti, jog visada tëviðkai prisimenu jus savo maldose. Visus jus nuoðirdþiai laiminu.

Vatikanas, 2010 m. rugpjûèio 6-oji, Vieðpaties Atsimainymo ðventë

BENEDICTUS PP. XVI
__________________________________________

Vertë „Baþnyèios þinios“, 2010 m. Nr. 20